Prestižinė tarptautinė leidykla Elsevier išleido naują serijos “Advances in Molecular Toxicology” numerį – Volume 11 (2017), kuriame ketvirtąjį skyrių  “Adult stem cells and anticancer therapy” parašė VU Gyvybės mokslų centro mokslininkai dr. Audronė V. Kalvelytė, dr. Aušra Imbrasaitė, dr. Natalija Krestnikova ir doktorantas Aurimas Stulpinas. Publikacijoje pateikiama šiuolaikinė informacija apie įvairius priešvėžinius vaistus, pasiekimus šioje srityje, iššūkius, tendencijas, molekulinius jų veikimo mechanizmus.  Straipsnyje taip pat nagrinėjami duomenys apie nepageidaujamą priešvėžinės terapijos poveikį suaugusio organizmo kamieninėms ląstelėms, aptariami galimi toksiškumo tyrimo biologiniai modeliai, metodai, sūlomos žinomos bei naujos strategijos šiai problemai spręsti. Publikacijos apimtis – 80 puslapių (nuoroda – http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/B978012812522900004X)

            Pastaraisiais metais kamieninės ląstelės pelnė daug dėmesio dėl savo pritaikymo galimybės audinių atstatymui, degeneratyvinių bei ischeminių ligų gydymui. Tačiau dėl savo savybių neribotai daugintis in vitro ir gebėjimo diferencijuotis į įvairius suaugusio organizmo sveikų ląstelių tipus, kamieninės ląstelės gali būti taikomos žymiai plačiau, ne tik ląstelių terapijoje. Žmogaus kamieninės ląstelės gali tapti įrankiu, kuris pakeis šiuo metu vaistų kūrime ir vystyme naudojamas imortalizuotas/vėžines ląstelių linijas, kultivuojamas ant plokščių (2D) paviršių. Nors priešvėžinių vaistų tyrimams ir tobulinimui vėžinių ląstelių linijos reikalingos, būtent sveikos (normalios) ląstelės turėtų būti naudojamos farmakologiniuose ir toksikologiniuose tyrimuose, siekiant išvengti kuriamų vaistų toksiškumo vėliausiose – klinikinių tyrimų stadijose, turint omenyje, kad ir sveikos ląstelės gali tapti priešvėžinių vaistų taikiniais organizme. Todėl kamieninių ląstelių auginimas ant 3D paviršių, organoidų formavimas leidžia tyrimams dar labiau priartėti prie natūralių audinių sukuriamos mikroaplinkos, kuri vienareikšmiai įtakoja ląstelių būseną ir atsako į vaistus pobūdį.

Paprastai vėžio gydymas yra nukreiptas į vėžinių ląstelių naikinimą, mažai kreipiant dėmesį į terapijos poveikį sveikoms ląstelėms. Straipsnio autorių nuomone, normalių kamieninių ląstelių apsauga vėžio terapijos metu turi būti vienas iš prioritetų.

            Šiuo metu, be konvencinės (chemoterapiniai vaistai, radiacija), vėžio gydyme vis daugiau naudojama taikinių terapija. Publikacijoje autoriai akcentuoja ląstelių būsenų auglyje heterogeniškumo svarbą, ekstraląstelinių sąveikų vaidmenį vėžio progresijai, nulemiant atsparumą šiuo metu taikomai vėžio terapijai, tiek konvencinei, tiek taikininei.

            Viena iš naujausių vėžio terapijos krypčių yra vėžio kamieninių ląstelių (CSC) naikinimas. Naudojant į vėžio kamienines ląsteles nukreiptą vėžio gydymą, galimos įvairios stategijos, tokios kaip poveikiai į  auglį supančias ląsteles (kurios gali būti svarbios vėžio ląstelių dauginimuisi ir išgyvenimui), ne kamieninių vėžinių ląstelių dediferenciacijos į vėžio kamienines ląsteles stabdymas, epitelinio-mezenchiminio virsmų slopinimas, negrįžtamos kamieninių ląstelių diferenciacijos skatinimas ir panašiai.

            Tačiau pastaruoju metu vis daugiau atsiranda duomenų, kad suaugusio organizmo kamieninės ląstelės, tiek normalios, tiek vėžinės, turi panašius kamieniškumo žymenis (tiek paviršinius, tiek viduląstelinius), funkcines sąvybes, atsparumo įvairiems toksiniams poveikiams  signalinius mechanizmus, tarp jų DNR taisymo fermentų raišką, PI3K/AKT ir Wnt kelių aktyvinimą, telomerų atvirkštinės transkriptazės (hTERT) aktyvumą, ląstelės ciklo G0 ramybės būseną, ir kita.

Mezenchiminis epitelinis virsmas vėžinėse ląstelėse in vitro

 

            Nepaisant to, be daugybės panašumų, šie du ląstelių tipai turi ir nedidelius, subtilius skirtumus, kurie gali būti nulemti onkogeninių pakitimų vėžio kamieninėse ląstelėse. Todėl greta į vėžines kamienines ląsteles nukreiptų strategijų, žinant kamieninių ląstelių panašumus ir skirtumus bei ląstelių vidinius molekulinius atsparumo vaistams mechanizmus, yra galimi poveikiai į normalias suaugusio organizmo kamienines ląsteles, siekiant jas padaryti atsparias planuojamam priešvėžiniam gydymui. Šiuo atveju,  taip kaip ir vėžinių kamieninių ląstelių atveju, omenyje reikia turėti ląstelių heterogeniškumą – ląstelių fenotipo kitimus, ląstelių virsmus, skirtingo fenotipo ląstelių skirtingą atsparumą vaistams.

            Taigi, apibendrinant galima teigti, kad vėžio terapijai turi būti surastos visiškai naujos strategijos, vienu metu efektyviai eliminuojančios vėžio ląsteles, lygiagrečiai įjungiančios  apsauginius mechanizmus normaliose kamieninėse ląstelėse arba tuo pačiu nepakenkiančios/apsaugančios visame organizme natūraliai esančias sveikas kamienines ląsteles. Šiam tikslui yra reikalingi inovatyvūs pacientą ir konkretų organą atitinkantys ląsteliniai modeliai tiek vėžinių, tiek sveikų ląstelių atsakui į vaistus  ištirti, modeliuojant kombinacinį priešvėžinį poveikį in vitro.

            Plačiau skaitykite http://naujienos.vu.lt/vu-biochemikai-aptare-naujausius-vezio-gydymo-budus/

 

Parengė Aurimas Stulpinas