Tai buvo Lietuvos švietimo ir mokslo institucijoms, reguliuojančioms ir stebinčioms institucijoms, visuomenei, politikams bei visai mokslininkų bendruomenei skirtas vertinimas. Buvo įvertintos 16 biomedicinos srities mokslo institucijų (čia apžvelgiame tik vertinimus biomedicinos srityje) apžvelgiant jų mokslo tyrimų kokybę, ekonominę ir socialinę svarbą, infrastruktūros kokybę, valdymo sistemą ir ateities perspektyvas. Vertinta penkių balų sistema (nuo žemiausio 1, iki aukščiausio – 5). Lyginti ir labiau kompleksiški bei kartais fragmentiški Universitetų padaliniai, ir taiklesni bei kartais ties „kritinės masės“ riba balansuojantys atskiri institutai. Kai kurie tirtieji objektai jau turėjo puikią infrastuktūrą, kai kurie ją dar tik kuria.

Greta bendrųjų išvadų ir detalios kiekvienos Institucijos analizės (kur svarbią dalį užėmė ir pačių institucijų apie save užpildytas klausimynas), ekspertai dar pateikė ir rekomendacijas toms institucijoms, kurios įvertintos 2-ais, t.y. taikyti joms labai griežtą priežiūrą ir reformas arba suliejimą su kitomis organizacijomis. Dar buvo pabrėžta, kad kelios Institucijos buvo vertinamos tranziciniame periode ir jų ateities perspektyvos sunkiau nuspėjamos.

Didele problema ekspertai įvardino mokslo institucijų, jų bendruomenių ir jų vykdomų projektų uždarumą, provincialumą ir nepasiekiamumą tiek vertintojams, tiek mokslo bendruomenei pasaulyje. Ekspertai atskirai išskyrė PhD studijų projektų uždarumą ir neprieinamumumą vertinimui ir naudojimui. Disertacijų rengimas ir gynimas, ekspertų manymu, būtinai dažniausiai turi vykti angliškai ir būti daug skaidresnis. Gynimas ir kiti renginiai turi vykti angliškai (be vertimų – tam reiktų mažinti biurokratinių reikalavimų). Be to, rekomenduojama suteikti doktorantams tokias stipendijas, kurių pakaktų pragyvenimui, optimizuoti studijų trukmę – kad per keturis metus sėkmingai apsigintų didžioji doktorantų dalis, o ne užtęstų studijas ir dirbdami keliose pareigose negalėtų skirti pakankamai dėmesio moksliniam darbui.

Tęsiant jaunų tyrėjų temą, buvo akcentuojama, kad labai trūksta podoktorantūrinių stažuotojų (post-dokų). Jų vertintose institucijose tebuvo rasti vienetai. O juk būtent šio lygio mokslininkai ir gali būti labai svarbi jėga ir resursai mokslo institucijoms. Post-dokams skirti grantai būtini finansavimo schemose (post-dokų įdarbinimui gali prireikti ir darbo kodekso pakeitimų) kartu su tolesnes perpektyvas užtikrinančiais „nusėdimo” grantais vėliau. Taip sumažėtų protų nutekėjimas, o gal net taptų įmanomas ir pritekėjimas.

Dar keletas geriausių ekspertų pastebėjimų (atsiejant nuo institucijų):

• Lietuvoje leidžiami biomedicinos moksliniai žurnalai yra pinigų švaistymas.
• Globalių lyderių tarp Lietuvos insititucijų nerasta. Penkios institucijos gavo ketvertus, dauguma trejetus, o keturios dvejetus (rekomenduota jas jungti prie kitų).
• Šalis turi puikių galimybių mokslinių tyrimų srityje, tačiau būtinai reikia gerinti vadybinį darbą bei pačių mokslininkų vadybinius gebėjimus.
• Būtina konsoliduoti daugelį (kalbama plačiau nei apie ekspertų vertintas įstaigas) įstaigų, pvz., sporto srities mokslinius tyrimus vykdančių įstaigų yra neprasmingai daug.
• Reikia kelti publikacijų kokybę (citavimo rodiklius) ir kultūrą: kai kur publikacijų žurnalų citavimo indeksas svyruoja tarp 1 ir 1.5. Kai kurių mokslininkų citavimo dažnis nesiekia 2 kartų per metus.
• Kai kurios institucijos (nors priskiria save prie mokslinius tyrimus vykdančių) neturi nei vieno pilną mokslo darbuotojo darbo krūvį išdirbančio darbuotojo ir nei vienos patalpos, kuri būtų skirta išimtinai mokslo tyrimams.
• Trūksta tarptautinių vizitų (ilgalaikių, kad būtų iš tiesų pasisemta gerosios patirties – ilgesnių nei 12 mėn). Karjeros vystymui svarbu ir jaunų tyrėjų stažuotės, ir “sabbatical leave”, kai vyresnieji mokslo darbuotojai gauna lėšų ir galimybę padirbėti užsienio institucijose.
• Kai kurios institucijos yra labai fragmentuotos (daug skyrių ir daug mokslinių temų), diskusijose su ekspertais vadovai išsidavė, kad neturi vizijų ir planų, kaip pasiekti kritinės masės kuriuose nors veiklos laukuose, bei neturėjo planų gerai žmogiškųjų resursų vadybai.
• Kai kur buvo pastebėtas neatitikimas tarp klausimyno atsakymų pateiktų institucijos (self-assessment) ir ekspertų pamatytos realybės. Tai neramina.
• Vidutinis darbuotojų amžius, déjà, dažnai per didelis mokslo institucijai: pvz., jei jis viršyja 45, jaunų darbuotojų stoka ypač akivaizdi.
• Vadovybė kartais atitrūkusi nuo institucijų realybės, o tai kritiškai įtakoja institutų sėkmę dabar ir ateityje: vadovybei kai kuriose mokslo institucijose svarbu remtis išorine Taryba ir jos rekomendacijomis bei nuolat atsinaujinti.
• Tam tikrose institucijose ekspertai nustebo atradę, kad vadovybė sunkiai bendrauja angliškai.
• Aktyvumas ieškant paramos projektams kartais buvo labai žemas, t.y. paklausus vyresniųjų mokslininkų, kiek jie per pastaruosius 4 metus teikė paraiškų finansavimui, paaiškėjo, kad tik vienas iš 8 (kai kuriose institucijose) teikė paraišką. Taip tikra niekur nevedanti mokslinė apatija.

Daugiau skaitykite pilname ataskaitiniame ekspertų dokumente.

 

parengė R. Aldonytė