Tikriausiai dar pamenat prieš keletą metų nuskambėjusį skandalą, kurio centre atsidūrė japonų mokslininkė  Haruko Obakata. Žinia buvo iš tiesų sensacinga-parodyta, kad sukūrus tam tikras sąlygas, streso veiksniai gali perprogramuoti somatines ląsteles į pliuripotentines (daugiagales) kamienines ląsteles. Mokslininkai šį fenomeną pavadino STAP (stimulus-triggered aquisition of pluripotency). Technologija atvėrė praktiškai neribotas galimybės sąlyginai paprastai generuoti didelius kiekius autologinių (pacientams specifiškų) pliuripotentinių ląstelių. Prieš tokią perpsektyvą blanko net Shinya Yamanaka atradimai ! Atsimenu, kaip tuo metu man rašė ir apie STAP teiravosi visai su mokslu nesusiję žmonės. Straipsnis apie STAP buvo atspausdintas ir iškilmingai pakabintas matomiausioje laboratorijos vietoje. Tada atrodė, kad prasidėjo naujas mūsų mokslo etapas. O, kaip kitaip ? Juk Nature žurnalas, be to, tarp bendraautorių tokie grandai, kaip Yoshiki Sasai ir Charles Vacanti ! Tačiau paaiškėjus klastotėms STAP burbulas greitai subliūško. Kaip galėjo atsitikti, kad vienas geriausių pasaulio mokslo žurnalų paskelbė „fake story”, o tarptautiniu mąstu pripažinti mokslo autoritetai paaukojo savo reputacijas ? Savo atsakymą į šį klausimą pabandysiu pateikti straipsnio gale. Tuo tarpu pasakysiu, kad rinkdamas medžiagą apie šią supainiotą ir tragišką istoriją dar kartą įsitikinau, kokią svarbią reikšmę moksle turi žmogiškasis faktorius. Tačiau pradėkim nuo pradžių.

Idėjos ištakos

Įdėja panaudoti streso veiksnius kamieninių ląstelių populiacijų išgryninimui/atrankai gimė dr. Charles Vacanti audinių inžinerijos laboratorijoje. Pagal specialybę anesteziologas,  paskatintas brolio,  jis pradėjo tyrimus audinių inžinerijos srityje, ir išgarsėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai sukonstravo vadinamąją Vacanti pelę (Pav. Nr. 1). Paveikslėlis žaibiškai išplito internete padarydamas tyrėjui neblogą reklamą. Nepaisant efektingos išvaizdos, Vacanti pelė nebuvo mokslo proveržis. Jos konstravimui mokslininkai panaudojo sintetinį žmogaus ausies formos karkasą, kurį užsėjo karvės kremzlės ląstelėmis ir imlantavo imunodeficitinei pelei po oda. 

 

 

Pav. Nr.1. Vacanti pelė

https://en.wikipedia.org/wiki/Vacanti_mouse#/media/File:Vacanti_mouse.jpg

 

Eksperimentuodamas su įvairių audinių kamieninėmis ląstelėmis Vacanti, kaip jam tuo metu atrodė, aptiko naują fenomeną-labai mažas, sporų pavidalo ląsteles, kurios gebėjo formuoti sferas (sferoidiniai ląstelių konglomeratai).  „Ląstelės“ buvo išskiriamos susmulkinant audinius mechaniniu (trituration), ar cheminiu būdais. Homogenatai vėliau buvo inkubuojami kultivavimo terpėje tikintis, kad labai mažos sporų pavidalo ląstelės pradės daugintis ir suformuos sferas. Vacanti kilo mintis, kad šios sporos galėtų būti  „miegančios“ (dormant) kamieninės ląstelės, kurios paveikus stresui (įvairios kilmės audinių pažeidimai), pradeda daugintis ir atstato audinį. Idėja gal ir graži, tik niekas be Vacanti ir straipsnio bendraautorių tų ląstelių nematė. Pasidomėjau tuo tyrimu ir aš (žr. šaltinius teksto pabaigoje).  Straipsnis paliko keistą įspūdį. Iš vienos pusės-pakankamai autoritetingas žurnalas (Journal of Cellular Biochemistry), solidūs autoriai iš Masačiusetso universitetinės ligoninės, iš kitos pusės-mažesnės, kaip 5 mikronų sporų pavidalo ląstelės, išgyvenančios net 85 °C temeperatūroje ??? Daugelis Vacanti kolegų manė, kad jo aprašytos „sporų pavidalo ląstelės“  buvo tiesiog šiukšlės, kurios susiformavo nekrotizavus susmulkintiems audiniams. Taip pat gali būti, kad straipsnio autoriai ląstelėmis palaikė apoptotinius kūnelius (2001 metais tai dar buvo naujas, mažai ištirtas fenomenas). Nepaisant to, kad beveik niekas netikėjo jo atradimais, Vacanti, kaip jis pats tvirtino The New Yorker žurnalistei, tuo metu ir gimė idėja panaudoti streso veiksnius kamieninių ląstelių išskyrimui. Vis tik kolegų kritika privertė susimąstyti ir Vacanti nusprendė į savo laboratoriją pritraukti tikrą kamieninių ląstelių specialistą. Maždaug tuo metu, vienas japonų kolega rekomendavo jauną talentingą studentę iš Japonijos Waseda universiteto, kuri tuo metu ieškojo postdoc pozicijos audinių inžinerijos srityje. Tai buvo Haruko Obakata.

 

Svajonių mergaitė iš Japonijos

Haruko Obakata (Pav. Nr.2) paliko puikų įspūdį visiems ją sutikusiems kolegoms. Ji gerai kalbėjo angliškai, buvo komunikabili, pasižymėjo plačiu mokslo akiračiu, išskirtiniu darbštumu, o svarbiausia, turėjo „auksines rankas“. Visi mokslininkai-eksperimentatoriai puikiai žino „auksinių rankų“ vertę laboratorijoje. „Auksarankiams“ painiausi eksperimentinių tyrimų protokolai paklūsta iš pirmo karto. Tokius žmones paprastai kviečia spręsti sudėtingiausias metodines problemas. Čia aš dar išskirčiau kitą porūšį, kurį vadinu „auksine akimi“ (golden eye). Šie individai pasižymi išskirtiniu pastabumu-kita būtina mokslininko savybe. Auksarankiai dažniausiai būna ir auksaakiai, nors ir ne visada. Pridėkime dar gebėjimą abstrakčiai mąstyti, „neužsiciklinti“ siauroje mokslo temoje ir turėsime idealų mokslininką. Taip pat nepamirškim, kad norint būti sėkmingu šiuolaikiniame mokslo pasaulyje aukščiau išvardintų savybių nepakanka-reikia sugebėti tinkamai pateikti save, mokėti gerai formuluoti ir reikšti mintis. Na ir žinoma, darbštumas ir atkaklumas, kaipgi be jų. 🙂 Tačiau grįžkime prie mūsų istorijos. Įvertinęs Obakatos potencialą Vacanti jai patikėjo svarbų.

Pav. Nr.2. Haruko Oabakata

https://www.theguardian.com/science/2015/feb/18/haruko-obokata-stap-cells-controversy-scientists-lie

 

uždavinį-tobulinti ląstelių-sporų išskyrimo protokolą panaudojant naujausias kamieninių ląstelių technologijas. Visų pirma, reikėjo nustatyti kokie streso veiksniai padeda geriausiai atrinkti/praturtinti audinio kamieninių ląstelių populiaciją. Vacanti laboratorijoje ląstelės buvo „kankinamos“ visais įmanomais būdais: jau minėtas mechaninis smulkinimas naudojant mažo diametro pipetes, užšaldymas/atšildymas, hipoksija, badavimas. Obakata pasiūlė naudoti adenozino trifostato (ATP) tirpalą, kuris yra silpnai rūgštinis. Inkubuojant ląsteles ATP tirpale didžioji jų dalis žūdavo, tačiau išlikusios pasak jos pasižymėjo išskirtinėmis savybėmis, kurios paprastai yra būdingos kamieninėms ląstelėms. Visi besidomintys gali atkartoti šį ATP protokolą savo laboratorijoje. Obakata jį paskelbė jau po skandalo, šiam tikslui įkūrtame interneto puslapyje  https://stap-hope-page.com/ . Tuo metu Vacanti ir Obakatai dar buvo neaišku, ar streso veiksniai nužudo didžiąją dalį somatinių ląstelių palikdami tik kamienines ląsteles, ar streso poveikyje kai kurios somatinės ląstelės „tampa“ kamieninėmis ląstelėmis. Taip pat, reikėjo patvirtinti gautų ląstelių kamieniškumą. Klasikinis apibrėžimas teigia, kad kamieninė ląstelė pasižymi dviem išskirtinėm savybėm. Pirma, ji gali atsinaujinti, t.y. neribotą laiką palaikyti kamieninių ląstelių populiaciją (tai dažniausiai užtikrinama asimetrinio dalijimosi būdu). Antra, kamieninės ląstelės gali virsti įvairių tipų specializuotomis audinių (somatinėmis) ląstelėmis (pvz, raumenų, kaulų, kremzlės, riebalų ir kt.). Pliuripotentinės kamieninės ląstelės (embrioninės, ar indukuotos pliuripotentinės) gali tapti visų tipų ląstelėmis, tuo tarpu, multipotentinės tik tam tikro audinio ląstelėmis (pvz. kraujodaros kamieninės ląstelės formuoja įvairių tipų kraujo ląsteles). Mokslininkai nustatė, kad ląstelių pliuripotentiškumą palaiko tam tikri baltymai. 2006 metais Shinya Yamanaka „privertė“ nekamienines somatines ląsteles ekspresuoti (gaminti) šiuos baltymus ir to pakako, kad jos virstų pliuripotentinėmis (indukuojamos pliuripotentinės ląstelės). Šis revoliucinis atradimas 2012 metais buvo įvertintas Nobelio premija. Taigi, jei streso poveikį „atlaikiusios” ląstelės pradėtų ekspresuoti pliuripotentiškumo palaikymui būtinus baltymus, būtų galima teigti, kad jos tapo kamieninėmis. Obakata panaudojo genų inžinerijos būdu sukonstruotas Oct4-GFP pelių ląsteles. Šios pelės ląstelės pradeda šviesti žalia spalva, kai aktyvuojama pliuripotentiškumo būseną palaikančio baltymo Oct4 raiška. Taigi, žaliai turėtų šviesti tik kamieninės ląstelės, tuo tarpu, nekamieninėse somatinėse ląstelėse (kuriose nevyksta  Oct4 raiška) žalio signalo neturėtų būti. Obakata nustatė, kad rūgštinio streso paveiktų ląstelių sferos pradeda šviesti žalia spalva, reiškia jos tapo kamieninėmis. Tai buvo didelis žingsnis pirmyn, tačiau dar reikėjo patvirtinti, kad gautos ląstelės pasižymėjo funkcinėmis kamieninių ląstelių savybėmis. Šiuo tikslu mokslininkai atlieka teratomos testą-ląstelės injekuojamos imunodeficitinei pelei, kuriai turi išsivystyti teratoma-navikas, kuriame yra visų trijų gemalinių lapelių užuomazgos. Galutinis patvirtinimas, kad gautos ląstelės pasižymi pliuripotentiškumu būtų chimerinės pelės generavimas. Šiam tikslui tiriamos ląstelės suleidžiamos į pelės blastocistą iš kurios vėliau išsivysto chimerinė pelė (dalį jos audinių formuoja injekuotos ląstelės). Šiems eksperimentams atlikti reikėjo gerų embriologijos ir vystymosi biologijos specialistų, todėl Vacanti kreipėsi į dr. Teruhiko Wakayama, pasaulinio garso klonavimo ekspertą iš Riken Vystymosi biologijos centro.  Taip veiksmas iš Bostono persikėlė į Japonijos Kobės miestą.

 

Japoniškos chimeros

 

Japonijoje Obakata pradėjo paskutinę eksperimentų seriją-chimerinės pelės generavimą panaudojant streso poveikyje gautas kamienines ląsteles. Darbai buvo vykdomi Riken instituto Vystymosi biologijos centre. Riken vienija valstybės išlaikomų mokslinių institutų tinklą, čia yra vykdomi fundamentiniai ir taikomieji tyrimai fizinių ir gyvybės mokslų srityse. Metinis Riken institutų biudžetas siekia 790 mln dolerių. Sistema kiek primena vokiečių Fraunhofer institutą, tačiau yra ir skirtumų. Vienas pagrindinių – 70 % Fraunhofer instituto biudžeto sudaro lėšos gautos iš užsakomųjų darbų. Žinome, kad Lietuvoje taip pat bandoma optimizuoti valstybinių mokslo tyrimo institutų veiklą sujungiant juos į skėtinę struktūrą (Lietuvos technologijų institutas). Idėja graži, tačiau, kaip visada, velnias slypi detalėse. Neaišku, kaip šis darinys bus valdomas, kokią autonomiją turės jo struktūriniai padaliniai (buvę institutai), o svarbiausia, kokią dalį biudžeto numatoma formuoti iš užsakomųjų darbų ? Čia svarbu veikti subtiliai ir neperlenkti lazdos į taikomųjų (užsakomujų) darbų pusę. Nepamirškim, kad aukščiausio lygio inovacijos yra neįmanomos be solidžių fundamentinių mokslo tyrimų. Be to, Lietuvos verslas (skirtingai, pavyzdžiui, nuo vokiečių) nelabai noriai investuoja į aukštasias technologijas. Ar neatsitiks taip, kad reformatoriai galutinai sugriaus Lietuvos institutų mokslo potencialą taip pasmerkdami juos išnykimui ?  Galbūt to ir tikisi reformatorių patarėjai/ekspertai atstovaujantys universitetų klano interesus ? Tačiau grįžkime prie mūsų istorijos.

Obakata gaudavo iš Wakayamos pelių ląsteles, jas veikdavo streso veiksniais su tikslu paversti kamieninėmis, tada gražindavo chimerų formavimo testui. Vieną dieną Wakayama pareiškė, kad chimerinę pelę generuoti pavyko. Tai buvo galutinis ir labiausiai įtikinantis patvirtinimas, kad stresas gali perprogramuoti somatines ląsteles į pliuripotentines. Atsivėrė neribotos galimybės lengvai generuoti didelius kiekius pacientui specifiškų kamieninių ląstelių. Mokslo pasaulyje gimė tikra sensacija ! Vacanti nusprendė šiuos duomenis publikuoti prestižiškiausiame mokslo žurnale Nature. Tačiau žurnalas straipsnį atmetė. Pagrindinė recenzentų pastaba autoriams-ląstelių populiacijose, kurios buvo naudojamos eksperimentuose galėjo jau būti kamieninių ląstelių. Todėl sunku atskirti, ar streso poveikyje įvyko perprogramavimas, ar tiesiog populiacijoje jau buvusios kamieninės ląstelės išgyveno stresą ir pasidaugino. Tačiau Vakanti ir Obakata rankų nuleisti neketino, jie nutarė eksperimentus pakartoti ir savo pozicijas sutiprinti į projektą įtraukdami dr. Yoshiki Sasai.

 

Stiprus sąjungininkas

 

Tuo metu (2012 metais) Yoshiki Sasai (Pav. Nr.3) buvo tikra kamieninių ląstelių pasaulio žvaigždė. Tai buvo vienas organoidų technologijos pionierių. Organoidais moksininkai vadina ląstelių sankaupas, kurios turi specializuotų organų savybių. Dr. Yoshiki Sasai pirmasis sukūrė tinklainės ir galvos smegenų žievės organoidų generavimo technologiją.

Pav. Nr.3. Yoshiki Sasai ir Haruko Obakata

https://www.japantimes.co.jp/news/2014/08/05/national/embattled-stap-study-co-author-dies-after-apparent-suicide-bid/#.XVkohOj7Q2w

 

 

Dabartiniu metu yra sukurti ir naudojami praktiškai visų audinių organoidai (žarnų, plaučių, kepenų ir kt.). Organoidų generavimui naudojamos tam tikro tipo audinio kamieninės ląstelės, kurios patalpinamos į specifinę mikroaplinką (tarpląstelinis užpildas) pradeda dalintis ir formuoti specializuotas audinio struktūras. Naudodami šią technologiją mokslininkai gali tirti organų ir audinių formavimosi procesą, mikroskopiniai organai gali būti panaudoti vaistų tyrimui, gydymui ir t.t. Suprantama, kad turėdami savo komandoje tokį korifėjų mūsų istorijos herojai labai sustiprino savo pozicijas. Svarbu, kad Yoshiki Sasai patikėjo ir visapusiškai rėmė STAP idėją, bei pats pradėjo koordinuoti projektą. Darbai užvirė iš naujo, tačiau tik išrinktieji žinojo visas detales. Laboratorijoje vyko neįprasti dalykai-vadas (Yoshiki Sasai) atidėjęs visus darbus užsidaręs ofise perrašinėjo straipsnį (kaip tik tuo metu ir gimė terminas stress-triggered aqcuired pluripotency, STAP). Obakata laboratorijoje leido dienas ir naktis. Jos elgesys švelniai tariant trikdė kolegas. Pavyzdžiui, ji nesilaikė priimto dress kodo, laboratorijoje vietoje chalato vilkėjo kappogi (tradicinė japonų namų šeimininkių naudojama prijuostė), naudojo stiprius kvepalus ir t.t. Svarbiausia, Obakata laisvai bendravo su žymiai aukštesnio rango viršininkais, tokiu būdu ignoruodama griežtas subordinacijos taisykles, kurios yra priimtos šioje šalyje. Visi juto, kad bręsta kažkas neįprasto. Įdomu, kad tuo metu net Vacanti iki galo nežinojo, kaip vyksta darbai. Kartas nuo karto Obakata jam siųsdavo trumpas draugiškas žinutes, tačiau jokių detalių apie darbus, todėl jis pradėjo nerimauti, kad gali būti „išmestas iš barščių“. Nerimui pagrindo iš tiesų buvo. Pasak Obakatos, Wakayama jai pradėjo siūlyti sukurti komercinę STAP ląstelių liniją ir ją užpatentuoti. Akcijas siūlė paskirstyti gan savotiškai: 51 % sau, 39 % Obakatai ir 10 %  Vacanti su kolegom. Vis tik Obakata atsispyrė gundymams (tiesa, neaišku, ar tik dėl moralinių principų, kadangi STAP linijos generuoti ji negalėjo dėl techninių priežasčių). 2013 metų rudenį straipsnio rengimas artėjo į pabaigą,  prisimenu, kaip tik tuo metu dalyvavau ISSCR konferencijoje Florencijoje ir klausiau Yoshiki Sasai pranešimo apie organoidų formavimosi mechanizmus. Kas tada galėjo įtarti, į kokį pragarą jis pasiners vos už kelių mėnesių ? 

Taigi, patobulinę STAP generavimo protokolą (šį kartą vietoje ATP, kaip stresorių naudojo HCl), pridėję papildomų „įrodymų“, bei pakvietę naują bendraautorių mūsų herojai straipsnį pateikė iš naujo.  Šį kartą planas suveikė, Nature straipsnį priėmė !

 

 

Atomazga

 

Tolimesni įvykiai vystėsi gan greitai. Po straipsnio pasirodymo Obakata per naktį tapo Japonijos žvaigžde. Jauna, graži, neieškanti žodžio kišenėje, ji įkūnijo naujos kartos Japonijos moters idealą. Neįprastai greit įsijautusi į rolę pasakodavo apie savo eureka momentą, kurio metu suprato, kad stresas priverčia ląsteles tapti kamieninėmis. Kaip ir Archimedas, ji nušvitimą patyrė vonioje (apie tai, kad idėjos autoriai buvo broliai Vacanti buvo kukliai nutylima). Sensacija netgi išaugino kappogi pardavimus, visi norėjo būti panašūs į naują heroję. Tačiau idilija greitai baigėsi. Nerimą kėlė tai, kad niekas negalėjo atkartoti STAT protokolo. Galime neabejoti, kad bandė daugelis, juk STAP generavimo protokolas trunka tik 7 dienas ! Aktyvistai interneto forumuose pradėjo „blusinėti“ po straipsnį ir neilgai trukus pasirodė pirmieji rezultatai. Visų pirma, išaiškėjo, kad dvi nuotraukos rodančios skirtingus audinius buvo iš tiesų identiškos. Vėliau išsiaiškinta, kad kai kurios STAP ląstelių nuotraukos buvo paimtos iš Obakatos disertacijos. Pati disertacija taip pat turėjo nemažus copy/paste gabalus, pasiskolintus iš NIH straipsnio apie kamienines ląsteles J. Tuo pačiu metu Dr. George Daley, iškilus kamieninių ląstelių mokslininkas iš Harvardo, nusiuntė savo doktorantą į Vacanti laboratoriją, kad vietoje išsiaiškintų, kaip pagaminti STAP ląsteles. Neilgai trukus, doktorantas parašė, kad Vacanti vaikinai nesupranta, ką daro-perprogramuotose STAP ląstelėse švietė ne GFP, jos autofluorescavo, t.y. fluorescencinį signalą buvo galima matyti net tik per žalią, bet ir per raudoną filtrą ! Tuo buvo sunku patikėti. Kaip pasaulinio garso mokslininkai galėjo pražiopsoti tokį banalų dalyką ? Įtampai augant, Riken nusprendė inicijuoti tyrimą. Obakatai buvo leista pakartoti savo eksperimentus griežtai kontroliuojamoje aplinkoje. Ji dirbo stebima videokamerų, darbinis chalatas (daugiau jokių kappogi) neturėjo kišenių. Jai buvo leidžiama tik gaminti STAP ląsteles, kurias vėliau analizuodavo kiti žmonės. Slinko mėnesiai, o STAP generuoti nepavyko, Obakata palūžo ir dėl depresijos ir išsekimo atsidūrė ligoninėje. Tuo pat metu įvyko jau tikra tragedija, nepakėlęs gėdos nusižudė Yoshiki Sasai. Mokslininkas pasikorė laboratorijoje, sakoma, kad priešmirtiniame raštelyje jis prašė Obakatos įrodyti, kad STAP iš tikro egzistuoja.

Straipsniai buvo atšaukti (retracted), o tarptautinė mokslininkų grupė (septynios geriausios pasaulio laboratorijos) nusprendė detaliai ištirti fenomeną. Rezultatai buvo paskelbti tame pačiame žurnale Nature (žr. nuorodas straipsnio pabaigoje). Niekam nepavyko indukuoti pliuripotentiškumo, o Obakatos pastebėtas perprogramuotų ląstelių švytėjimas tebuvo autofluorescencija. Tačiau, kaip Obakatai su Wakayama pavyko generuoti chimerines peles ? Juk tam iš tiesų reikėjo pliuripotentinių ląstelių. Sekoskaitos rezultatai parodė, kad greičiausiai Obakata sumaišydavo STAP ląsteles su tikromis pliuripotentinėmis ir šiuos mišinius paduodavo Wakayamai. Kaip ji gaudavo pliuripotentinių ląstelių nėra aišku iki šiol. O gal pliuripotentinių ląstelių pridėdavo Wakayama ? Šito greičiausiai nesužinosime niekada. Obakata pasitraukė iš viešo gyvenimo, tačiau savo nekaltumą gina, netgi sukūrė STAP problematikai dedikuotą tinklalapį ir parašė knygą. 

Mane šioje istorijoje labiau domina, kaip galėjo atsitikti, kad neabejotinai aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai (Vacanti ir Sasai) galėjo šitaip „apsižioplinti“. Tikrai neketinu čia moralizuoti ir smerkti šių žmonių. Jeigu taip atsitiko aukščiausios lygos žaidėjams, tai neabejotinai gali atsitikti ir kiekvienam iš mūsų. Dėl Vacanti tai atsakymas lyg ir yra. Jis pagal specialybę buvo gydytojas-anesteziologas, todėl greičiausiai ne iki galo susivokė ląstelių biologijos problemose (pakanka prisiminti jo sporų pavidalo ląsteles !). Tačiau, kaip galėjo toks patyręs mokslininkas, kaip Yoshiki Sasai „pražiūrėti“ autofluorescenciją ? Aš manau, kad jis tiesiog pasitikėjo rezultatais, kuriuos davė Obakata. Aš jį suprantu, negali gi vadovas paranojiškai tikrinti kiekvieno eksperimento. Neabejotinai suveikė ir Obakatos charizma. Taip pat manau, kad Sasai nuoširdžiai tikėjo STAP idėja.

Tai, kaipgi apsisaugoti nuo panašių įvykių atetyje ? Prie kiekvieno studento ir doktoranto nepriklijuosime kameros, o be to, žmonėmis reikia pasitikėti a priori. Manau, kad visi ne kartą esame gavę „sensacingų“ rezultatų, tačiau dažnai po eksperimento pakartojimo burbulai subliūkšdavo. Taigi, kartojimai, kartojimai ir dar kartą kartojimai…ir geriausia, kad juos vykdytų skirtingi žmonės. Visi žino, kaip tai alina, tačiau kito kelio nėra. 🙂 Antra, neblogai veikia taisyklė to good to be true-kuo sensacingesnis rezultatas, tuo griežčiau jį reikia tikrinti. Trečia taisyklė galėtų būti ask the expert. Niekas nesame visų galų meistrai, dažnai nematome dramblio (pvz. autofluorescencijos 🙂 ) ten kur savo srities ekspertui viskas aišku iš pirmo žvilgsnio.

Tai tiek šį kartą apie streso poveikį ląstelėms ir mokslininkams.

 

Iki susitikimo V-oje LKLTA konferencijoje !

 

 

Parengė     Augustas Pivoriūnas

Šaltiniai:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/9252594

https://onlinelibrary.wiley.com/doi/pdf/10.1002/1097-4644%2820010301%2980%3A3%3C455%3A%3AAID-JCB180%3E3.0.CO%3B2-Z

https://www.nature.com/articles/nature12968

https://www.nature.com/articles/nature12969

https://protocolexchange.researchsquare.com/article/nprot-3013/v1

https://www.nature.com/articles/nature15513

https://stap-hope-page.com/

https://www.newyorker.com/magazine/2016/02/29/the-stem-cell-scandal

https://web.archive.org/web/20140203171600/http://the-japan-news.com/news/article/0000987487