Saviorganizuojanti grantų paskirstymo sistema-naujas iššūkis tradiciniam mokslo finansavimo modeliui?
Žinau, kad daugelis jūsų šiuo metu nekantriai laukia mokslinių projektų konkurso rezultatų. Ta proga norėčiau kiek plačiau pakalbėt apie konkursinio mokslo finansavimo problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Šiuolaikinis mokslas-labai brangus užsiėmimas, todėl yra būtina efektyvi lėšų paskirstymo sistema. Klasikinis, visuotinai priimtas ir per daugelį metų pasiteisinęs būdas-mokslo projektų konkursai. Sistema turi užtkrinti, kad finansavimą gautų patys efektyviausi mokslininkai, tačiau pastarųjų metų tendencijos nedžiugina.
Visų pirma, nepaisant to, kad bendras mokslo projektų finansavimo lygis auga, konkuruoti darosi vis sunkiau. Pavyzdžiui, 2016 metais JAV Nacionalinis sveikatos institutas (National Health Institute, NIH) finansavo tik 17,3 % R0 projektų paraiškų (tuo tarpu 2000 metais-25,9 %). Europoje situacija panaši-2016 metais Europos mokslo taryba (European Research Council, ERC) finansavo tik 9,6 % paraiškų (Advanced Grant kategorijoje), o 2008 metais-13,9 %. Lietuvoje konkurencija taip pat didelė-LMT organizuotame Mokslininkų grupių projektų VII kvietime, patyrusių mokslininkų grupių konkurse (Fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslo sričių) finansuota apie 25 % paraiškų (VI kvietimo-14 %; V-21,5 %; IV-21,8 %). Taigi, Lietuvoje pastaraisiais metais tikėtis sėkmės galėjo tik mažiau, kaip trečdalis pretendentų.
Kaip išgyventi likusiems dviem trečdaliams? Svarbu ir tai, kad tiek Lietuvoje, tiek užsienyje didžiąją dalį paramos metai iš metų ,,pasiima’’ tos pačios mokslininkų grupės. Suprantama, tai lemia objektyvios ir subjektyvios priežastys. Sėkmingi mokslininkai jau būna pademonstravę aukštą veiklos efektyvumą, agentūroms paprasčiau skirti lėšas jau patikrintiems ,,žaidėjams’’ ir t.t. Kita vertus, kartais būnai sunku išvengti klanų formavimosi, interesų konfliktų, bei tendencingo vertinimo.
Antra, mokslinių projektų ir ataskaitų rengimas užima labai daug laiko. Pavyzdžiui, kai kurių tyrimų duomenimis, JAV mokslininkai skiria net iki 42 % darbo laiko projektų dokumentacijos tvarkymui. Johan Bollen teigia, kad vien tik Australijos mokslininkai rengdami projektus ir ataskaitas iš viso praleido 500 metų. Popierizmas taip pat gana brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams. Pavyzdžiui, projektų administravimui 2017 metais ERC numato išleisti apie 47 milijonus eurų (visas 2017 metų ERC biudžetas-1,8 milijardo eurų). Atrodytų, labai nedidelis procentas, tačiau paskaičiavus per visą 2014-2020 laikorarpį (bendras ERC biudžetas-13,1 milijardo eurų) susidaro 393 milijonai eurų (skaičiuojant, kad administracinėms išlaidoms išleidžiama vidutiniškai 3 % per metus). Taip pat nepamirškim, kokios milžiniškos lėšos sunaudojamos projektų paraiškų rengimui, gautų projektų administravimui, ataskaitų rengimui ir kt. Europoje susiformavo ištisa projektų administravimo industrija, kurioje ,,sukasi’’ milijardai eurų. Kai kurie tyrėjai mano, kad išlaidos biurokratijai gali siekti net iki 25 % visų mokslo projektams skirtų lėšų.
Ką daryti? Johan Bollen (JAV) ir Marten Scheffer (Nyderlandai) sugalvojo originalų ir elegantišką problemos sprendimo būdą, kurį pavadino saviorganizuojančia grantų paskirstymo sistema (Self-organized fund allocation, SOFA). Koncepcijos autoriai siūlo kiekvienais metais visiems aktyviai dirbantiems mokslininkams paskirti fiksuotą dotaciją. Pavyzdžiui, atsižvelgus į Nyderlandų mokslo organizacijos (Netherlands Organisation for Scientific Research, NWO) biudžetą ši suma vienam mokslininkui sudarytų 30 tūkstančių eurų. Kiekvienas mokslininkas-dotacijos gavėjas galėtų panaudoti tik pusę šios sumos, kitą pusę jis turėtų anonimiškai paskirstyti tiems mokslininkams, kurie jo manymu labiausiai nusipelno finansinės paramos. Svarbu, kad paskirstyti reikia ne tik bazinę valstybes paramą, tačiau ir lėšas gautas iš kolegų mokslininkų. Pavyzdžiui, jeigu 2017 metais mokslininkas iš valstybės gavo bazinę 30 tūkstančių eurų paramą, o už 2016 metų veiklos rezultatus kolegos jam paskyrė 70 tūkstančių eurų, tai savo mokslui jis galės sunaudoti 50 tūkstančių eurų, o likusius 50 tūkstančių eurų turės paskirstyti kolegoms 2018 metais. Tokiu būdu, SOFA sistema kiekvieną mokslininką-dotacijos gavėją paverčia savotiška grantų paskirstymo agentūra. Kompiuterinis simuliavimas, kurio metu buvo analizuotos mokslinių publikacijų duomenų bazės ir tiriama, kaip mokslininkai citavo savo kolegas (tikintis, kad į tai būtų atsižvelgiama skirstant pinigus SOFA sistemoje) parodė, kad SOFA sistema efektyviausiai veiktų, jei kiekvienas mokslininkas savo kolegoms skirtų 50 % gautų lėšų (šiuo atveju duomenys sutapo su realiu grantų paskirstymu, kurį vykdė NIH ir National Science Foundation, NSF).
Sistemos privalumai
Visų pirma, būtų sutaupytos milžiniškos lėšos, kurias sunaudoja projektų administravimo agentūros. SOFA funkcionavimui pakaktų sukūrti ir įdiegti naują programinę įrangą, kurios pagalba būtų galima per kelias minutes paskirti lėšas pasirinktiems mokslininkams.
Nereikėtų rengti ir administruoti mokslo projektų ir svarbiausia-ataskaitų 🙂 . Sutaupytą laiką būtų galima skirti darbui laboratorijoje ir publikacijų rengimui.
Galima būtų praplėsti finansavimą gaunančių mokslininkų ratą. Tikėtina, kad sumažėtų atotrūkis tarp tų kurie ,,gauna viską ir dar daugiau’’ ir tų kurie negauna nieko.
Sistemos trūkumai
Visų pirma ,,švogerizmo’’ problema. Ar neatsitiks taip, kad mokslininkai paskirs pinigus draugams, o potencialius konkurentus diskriminuos?
Kaip atrinkti dotacijos gavėjus? Pagal kokius principus įtraukti mokslininkus į SOFA sistemą? Juk tie, kurie nebus įtraukti į sistemą faktiškai lieka už borto.
Nežinau, ar sistema tiktų tokioms mažoms šalims, kaip Lietuva (specializuotose mokslo srityse dirba visai nedidelis skaičius mokslininkų).
Akivaizdu, kad ši sistema netinka didelio mąsto infrastruktūros projektams.
Taip pat manau, kad rašant projektus sugaištas laikas tikrai nenueina veltui. Tenka iškristalizuoti projekto idėją, numatyti konkretų darbų planą, įvertinti rizikas, derėtis su potencialiais partneriais. Net ir negavus finansavimo, įdirbis pasiektas projekto rengimo metu praverčia kuriant naujus planus.
Taigi, saviorganizuojanti grantų paskirstymo sistema tikrai negali būti vertinama, kaip panacėja. Nežiūrint į tai, manau, kad SOFA principus būtų galima panaudoti organizuojant pilotinius projektus jauniesiems mokslininkams remti. Pavyzdžiui, dotacijos gavėjais galėtų tapti jaunieji mokslininkai per 5 (8 ?) metus po disertacijos gynimo paskelbę ne mažiau, kaip 2 (3?) publikacijas leidiniuose su citavimo indeksu. Pasibaigus dotacijos laikotarpiui (pvz. 5 metai), mokslininkas būtų peratestuojamas įvertinant jo mokslinius pasiekimus. Toks mechanizmas padėtų jauniems mokslininkams įgyti nepriklausomybę, taip pat patikrinti ir realizuoti naujas idėjas.
Parengė Augustas Pivoriūnas
Naudoti šaltiniai:
http://www.iscintelligence.com/archivos_subidos/usfacultyburden_5.pdf
https://erc.europa.eu/projects-figures/statistics
https://report.nih.gov/success_rates/Success_ByActivity.cfm
http://spektras.lmt.lt/index0.php
http://science.sciencemag.org/content/351/6272/530.full
https://erc.europa.eu/sites/default/files/document/file/ercea_initial_administrative_budget_2017.pdf
https://link.springer.com/article/10.1007%2Fs11192-016-2110-3
