Viena pagrindinių šiuolaikinės ląstelių terapijos problemų yra susijusi su prastu transplantuotų ląstelių išgyvenamumu. Masinė transplantuotų ląstelių žūtis greičiausiai yra susijusi su jų nepakankama integracija į recipiento audinius. Iki šiol, didžioji dalis ikiklinikinių ir klinikinių studijų buvo atliekama  į pažeidimo židinį, šalia jo, arba sistemiškai į kraujotaką suleidžiant transplantuojamų ląstelių suspensiją. Suprantama, kad naudojant tokią taktiką transplantuotų ląstelių integracijos procesas į šeimininko audinius vyksta neefektyviai. Problema tampa ypač aktuali vystant naujas nervinio audinio regeneravimo strategijas. Skiriamos dvi pagrindinės priežastys: itin didelis neuronų ,,jautrumas‘‘, antra-būtinybė pilnavertiškai integruotis į recipiento neuronų tinklus. Todėl dabartiniu metu, transplantuojamas ląsteles siūloma integruoti į audinio struktūrą imituojančius karkasus, tokiu būdu palengvinant jų išgyvenamumą transplantacijos metu, bei tolimesnę integraciją į recipiento audinius.

Naudodami šią strategiją, mokslininkai žmogaus neuronus (generuotus iš pliuripotentinių kamieninių ląstelių) inkorporavo į trimačius mikrotopografinius karkasus. Svarbu, kad buvo galima kryptingai reguliuoti fiziko-cheminius šių karkasų parametrus, taip nustatant optimalias nervinių tinklų generavimo sąlygas. Toks auginimo būdas ženkliai pagerino funkcines neuronų savybes. Svarbiausia, kad po transplantavimo eksperimentiniams gyvūnams, neuronų išgyvenamumas konstruktuose buvo 38 kartus didesnis už ląstelių, kurios buvo transplantuotos tradiciniu būdu.

Ši technologija pagreitins naujų nervinio audinio regeneravimo strategijų kūrimą.

 

Plačiau skaitykite čia:

 

http://www.nature.com/ncomms/2016/160317/ncomms10862/full/ncomms10862.html

 

 

Parengė  Augustas Pivoriūnas